Smurtas artimoje aplinkoje gali būti fizinis, seksualinis, psichologinis ir ekonominis. Asmenys su negalia nuo šio smurto gali nukentėti taip pat, kaip ir asmenys be negalios, tačiau yra specifinių smurtavimo būdų, kai pasinaudojama asmenų su negalia pažeidžiamumu.
Specifinis smurtas artimoje aplinkoje prieš asmenis su negalia gali būti[1]:
Fizinis:
- Manipuliavimas vaistais. Smurtautojas piktnaudžiauja vaistų dozėmis, gali duoti kitus, nei paskirti, vaistus, slėpti būtinus medikamentus, versti vartoti vaistus ar jais sąmoningai asmenį slopinti.
- Kūno autonomijos apribojimas. Pavyzdžiui, priverstinė sterilizacija ar nėštumo nutraukimas, priverstinis invazinis gydymas.
Seksualinis:
- Intymūs prisilietimai be sutikimo. Asmenims su negalia gali reikėti visokeriopos pagalbos. Ją teikiant seksualinis smurtas gali reikštis nepageidaujamais intymiais prisilietimais padedant žmogui nusiprausti, persirengti, atsigulti ir pan. Žinoma, smurtu laikoma ir visa kita seksualinė prievarta.
Psichologinis:
- Gąsdinimas nebepadėti. Smurtautojas kuria grėsmingą atmosferą grasindamas asmens su negalia, kuris yra priklausomas nuo jo, neprižiūrėti, jam / jai nebepadėti, atiduoti į socialinės globos įstaigą.
- Savarankiškumo ribojimas. Asmeniui neleidžiama pasinaudoti techninės ir kitomis pagalbos priemonėmis (į nepasiekiama vietą padedami ramentai, vežimėlis, baltoji lazdelė, mobilusis telefonas, paslepiamas klausos aparatas ir t.t.). Pakeičiamas daiktų ir baldų išdėstymas taip, kad nematantis žmogus užkliūtų, negalėtų vienas pats orientuotis. Teikiant pagalbą nepaisoma asmens pageidavimų, žmogui pačiam (-iai) neleidžiama priimti sprendimų. Taip pat smurtas gali reikštis draudimu naudotis asmeninio asistento ar kitomis socialinėmis paslaugomis.
- Žeminimas dėl negalios. Smurtautojas asmenį žemina bei menkina dėl jo ar jos negalios. Tai gali reikštis nuolatiniu priekabiavimu ir savivertės menkinimu, pravardžiavimu, žeminančių terminų, tokių kaip „invalidas (-ė)“, „psichas (-ė)“, „daunas (-ė)“ ir pan. vartojimu.
- Tariama priežiūra. Perdėtas globėjiškumas gali maskuoti smurtinį elgesį. Nuolat pabrėžiant asmens bejėgiškumą, apribojama asmens sprendimų laisvė, neva, smurtautojas žino geriau nei jo prižiūrimas asmuo su negalia.
Ekonominis:
- Manipuliavimas finansais. Tai gali būti pinigų (netekto darbingumo pensijos ir kitų išmokų) išviliojimas, pasisavinimas, atėmimas.
- Vertimas elgetauti.
Nepriežiūra:
- Reikalingos pagalbos nesuteikimas. Pavyzdžiui, nepasirūpinimas maistu, higiena, švara, sveikatos ir kitais poreikiais.
- Nekokybiškos priemonės. Smurtu galima vadinti ne tik nepasirūpinimą asmens su negalia poreikiais, bet ir tyčinį šių poreikių tenkinimą prastesnės kokybės produktais: maistu, prausimosi priemonėmis, vaistais ir kt.
Išvardytos smurto apraiškos gali būti aptinkamos ne tik šeimose, bet ir socialinės globos institucijose, savarankiško ar grupinio gyvenimo namuose. Todėl, kai kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje, kurį patiria asmenys su negalia, tikslinga aptarti ir institucinį smurtą. Šiame kontekste, instituciniu smurtu galėtume pavadinti atsainų valstybės įstaigų darbuotojų elgesį, kurį lemia neigiamos nuostatos apie žmones su negalia. „Psichiatrinėje ligoninėje mušė 4 darbuotojai, kitoje ligoninėje grasino ir labai išgąsdino, vadino „dūra“, – tai moters, patyrusios institucinį smurtą, pasakojimas[2].
8 iš 10 asmenų, 2022 metais Lietuvoje nukentėjusių nuo nusikaltimų artimoje aplinkoje, buvo moterys[3]. Europos Sąjungos šalyse moterys su negalia, lyginant su moterimis be negalios, susiduria su 2–5 kartais didesne rizika nukentėti nuo smurto[4]. Taigi, lytis ir negalia yra svarbūs veiksniai, į kuriuos būtina atsižvelgti kuriant apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje mechanizmą ir prevenciją.
