Su Jolanta susitinkam lauko kavinėje. Simpatiška maždaug 35 metų moteris nė trupučio nepanaši į tokią, prieš kurią kažkas galėtų smurtauti. Atrodo šiek tiek pavargusi bet sako, kad vasarą labai padaugėjo darbo – ji dirba kavinėje. “Nežinau, ar mano istorija jums tinka, – suabejoja ji. – Viskas buvo seniai ir kažkaip lyg pro rūką. Net nežinau, ar tai smurtas. Gal aš pati kalta, kad ėjau kaip avelė paskui skerdiką?”
“Žinau, visi pradeda nuo vaikystės. Ten ieško smurto šaknų ir panašiai, bet aš nieko blogo apie savo vaikystę pasakyti negaliu, – sako Jolanta išsitraukdama iš pakelio cigaretę. – Mano vaikystė buvo normali. Abu tėvai mokytojai. Tėvas niekada nėra prieš mamą pakėlęs rankos. Kur ten – jis išvis tylėdavo kaip pelė po šluota. Nesakau, kad buvo kvailas ar be charakterio. Gal greičiau išmintingas. Bet aš jo išmintimi nesižavėjau – man jis atrodė tik bailokas, “po padu” paspaustas žmogelis, geriausiu atveju vertas gailesčio, bet ne pagarbos. Įsivaizdavau, kad mano vyras bus visiškai kitoks – stiprus, pasitikintis savimi, įtakingas. Kokio norėjau, tokį ir gavau (Ironiškai nusišypso).
Žmonos auginimas
“Su Kostu susipažinau dar mokydamasi mokykloje. Jis buvo mūsų miestelio “vierchas”. Žinau, kuo vertėsi, bet nenoriu apie tai kalbėti, žodžiu, nelabai legalūs dalykėliai. Pinigų turėjo “kaip šieno”. Bet labiausiai mane traukė jo įtaka – vieni jo bijojo, kiti nekentė, treti žavėjosi, bet tikrai nebuvo nė vieno, kuris būtų galėjęs jį pakišti po padu. Nežinau kuo jam patikau aš – tyli pelytė: tokia su kasytėm, be makiažo, nepešiotais antakiais, net kojų tėvai depiliuotis neleido, kol nebaigsiu mokyklos. Vėliau Kostas yra pasakęs, kad išsirinko merginą “su didžiausiu kaspinu”. Jis pradėjo mane po truputį jaukintis. Tai būdavo, gėlytę pamatęs miestelyje įteikia, tai sulčių kavinėje pastato. Aš labai didžiavausi, kad toks vyras į mane atkreipė dėmesį. Pradėjo mane kviesti į pasimatymus, bet visada elgėsi su manimi kaip su kokia porcelianine lėle. Draugams sakydavo: “Žmoną auginuosi”. Aš vaikščiojau užrietusi nosį – niekas nedrįso prie manęs nei kabintis, nei replikų laidyti, galėjau nors vidurį nakties po miestelį vaikščioti. Visos draugės man pavydėjo. Tik tėvai, kai sužinojo apie Kostą, tiesiog pasiuto – sakė, kad tas banditas kojos į jų namus neįkels. Bet aš pasprukdavau, kažkaip sugebėdavau nuslėpti tuos susitikimus. Kodėl turėjau jų paisyti – mes draugavom jau puse metų, o jis per tą laiką net normaliai pabučiavęs manęs nebuvo! Girdėdavau gandų, kad jis turi visokių kekšių, bet jei pabandydavau jam apie tai užsiminti, Kostas iškart įsiusdavo: “Kokias nesąmones čia kalbi? Jos visos kartu sudėjus net tavo mažojo pirštelio nevertos!” Ir aš iškart nutildavau. Aš apskritai mažai kalbėdavau būdama su Kostu, daugiau klausydavausi jo. Jei bandydavau ką nors pasakyti ar pasiginčyti, jis tik pakedendavo man galvą ir nusijuokdavo: “Gudruole tu mano..”. Dabar, kai pagalvoju, jis man daug ko neleisdavo. Dėvėti trumpų sijonų, dažytis, jau nekalbu apie gėrimą ar rūkymą! Prisimenu, kai pirmą kartą kelios merginos iš jo kompanijos padarė man makiažą, jis taip pasiūto… Nutempė prie kriauklės ir liepė tuoj pat nusiplauti “visą tą šlykštynę”. Prisimenu, kad bandžiau pykti, bet jis greitai mane nuramino: “Negi tu nesupranti, kad patinki man tokia, kokia esi? Su kiekvienas savo strazdana ir spuogu…” Kuriai nebūtų malonu tai girdėti? Kažkaip tada nešovė į galvą, kad tai jau yra psichologinis smurtas. Nežinojau iš vis, kad toks būna. Atvirkščiai, atrodė rūpinasi,myli,gerbia.”
Laisvės gurkšnis
Baigusi mokyklą Jolanta įstojo į universitetą Vilniuje. “tai buvo kaip gaivaus oro gurkšnis, – sako šypsodamasi. – Studentų bendrabutis, studijos, vakaronės, turistiniai žygiai. Bet labiausiai mane šokiravo, gerąja prasme, santykiai su vaikinais. Nustebau, kad tie vaikinai nuoširdžiai domėjosi tuo, ką aš sakau, ką galvoju, jaučiu. Galėdavau su jais ginčytis ar net iš jų pasišaipyti, ir nieko. Jei taip būčiau bendravusi su Kostu jo draugų akivaizdoje, jis man niekada neatleistų tokios nepagarbos. Kai grįždavau į miestelį, Kostas pasitikdavo mane labai išsiilgęs, bet kažkoks lyg piktas, nekantrus. Iš pradžių pritarė man studijoms, o dabar, matyt, jautė, kad keičiuosi – pradėjo aiškinti, kad nereikia man tų mokslų, kad tinku jam ir tokia. Man ta jo aplinka darėsi vis svetimesnė, ir tos jų temos nuobodžios, ir net Kostas ne toks jau tobulas atrodė.
O lūžis įvyko tada, kai jis atvažiavo manęs aplankyti į Vilnių. Kaip dabar atsimenu, kokia gėda pasidarė, kai jis įėjo į mano kambarį – toks pasipūtęs, plikai nusiskutęs, tas jo kalbos tonas, tas žargonas. Išėjom į miestą, padavėjus vaiko, mojuoja tais savo pinigais, o aš tik galvoju, kad koks pažįstamas manęs su šituo “naujalietuviu” nepamatytų. Žiūrėjau ir negalėjau suprasti – ir kuo jis mane taip sužavėjo?”
“Sugadinta”
Tąsyk Jolanta namo grįžo pasiruošusi nutraukti santykius su Kostu. Kaip tik buvo jo gimtadienis. Nutarė negadinti šventės, o ryte prieš išvažiuodama padėti viskam tašką. Bet taškas išėjo ne visai toks, kokio tikėjosi. “Keista, bet šįkart jis visai man nedraudė gerti – priešingai, pats pylė. Tiek man ir tereikėjo. Rytą atsibudau jo lovoje. Visur kraujas. Supratau, kas nutiko. Pradėjau verkti. O jis sako: ”Neverk, mažule, aš vis tiek tave myliu..” Įsivaizduoji?? Atseit, aš jam tinku ir tokia, sugadinta…Matai koks geras! Dabar, kai pagalvoju, kraujas užverda. Juk jis mane išprievartavo, galima sakyti. Prigirdė iki sąmonės netekimo ir pasinaudojo. Bet tada aš net jaučiau jam lyg ir dėkingumą, kad jis manęs neišsižada.” Jolanta užsidega dar vieną cigaretę. Ilgai tyli. Sako, kad tas laikotarpis buvo nesibaigianti juoda duobė. “Nežinau kaip nusakyti tą jausmą – lyg prieš akis vėrėsi kažkoks kitas šviesus ir laimingas pasaulis ir per vieną naktį viskas šmakšt ir dingo.
Juk iš tikrųjų, kas čia tokio, kaip dabar pagalvoju. Galėjau spjauti į tą išprievartavimą ir toliau gyventi. Bet tada atrodė, kad viskas, kad tikrai esu kažkokia sutepta, kad jau turėsiu už jo tekėti. Ėjau ir žliumbiau. Taip, ir ištekėjau, galima sakyti žliumbdama.
Pamatytum mano vestuvių nuotraukas – atrodau kaip per laidotuves. Mečiau mokslus. Pagimdžiau sūnų. Nežinau kas ten man užėjo – gal pogimdyvinė depresija, gal šiaip apatija. Nieko nenorėjau. Be to vaikas augo labai sunkiai – amžinai neišsimiegojusi, užsidariusi tarp keturių sienų, neturėjau jokių draugų, o tėvai nelankė, nes negalėjo man atleisti, kad ištekėjau už to bandito. Vienintelė mano paguoda buvo maistas.. Vaikas užmiega – ir prie šaldytuvo. Per metus priaugau gal 30 kilogramų. Kartais netyčia pagaudavau, su kokiu pasišlykštėjimu Kostas žiūri į mane. Nieko nesakė, bet ir meilės nerodė. Lyg būčiau tuščia vietą. Aš ir pati sau šlykšti atrodžiau. Kaip kokia rupūžė..”
Vieną dieną Jolanta pajuto, kad maistas džiugina nepakankamai – pradėjo išgėrinėti. Iš pradžių taurelę kitą nuotaikai praskaidrinti, paskui per dieną išgerdavo ir butelį. “Mane dangstė mūsų namų tvarkytoja: išnešdavo tuščius butelius, nuvesdavo į lovą, pažiūrėdavo sūnų. Bet kartais Kostas vis tiek rasdavo mane girtą. Koliodavo, žemindavo, vadino alkoholike, stora karve.. Visko čia neišvardinsi. Esu gavusi ir per veidą, ir spyręs yra ne kartą – bandė mane auklėti. Buvo atėmęs pinigus, bet tada aš pradėjau eiti per miestelį ir skolintis. Kad nedaryčiau gėdos, pinigus grąžino.”
Laimingi smūgiai
Tai tęsėsi maždaug trejus metus. Iki vieno lemtingo vakaro. “Atsimenu, atsibundu vakare ant sofutės, tamsu, galva plyšta ir tyla. Pirma mintis: “Kur vaikas?” apibėgau visus namus, apžiūrėjau baseinėlį kieme, niekur nėra. Toks siaubas apėmė. Pagalvojau, kad kokia nors gauja Kostui keršija ir pagrobė. Jis buvo daug grasinimų sulaukęs. Kaip tik parėjo Kostas. Puoliau prie jo apsipylusi ašarom, o jis vietoj to, kad ieškotų vaiko, šoko ant manęs su kumščiais. Galvojau, užmuš. Toks keistas jausmas: spardo jis mane, o aš noriu, kad dar labiau skaudėtų, nes ta mintis, kad mano vaikui kažkas atsitiko, buvo baisesnė už bet kokį fizinį skausmą. Jaučiausi verta kiekvieno smūgio ir dar daugiau. Gal būtų ir užmušęs, bet pasigirdo telefonas. Skambino namų tvarkytoja – pasirodo, sūnus pas ją. Negalėdama manęs girtos pažadinti išsivežė sūnų pas save. Bandė skambinti, bet niekas nekėlė ragelio.
Po šio incidento Jolantą paguldė į ligoninę. Kaip sakė Kostas “tegul aplopo, o kartu ir išsiblaivysi”. Jolanta išsiblaivė. Visomis prasmėmis. “Šalia gulėjo maždaug 35 metų moteris sulaužyta koja. Išklausė mano istoriją ir pašiurpo. Sako, tau gi čia ne viduramžiai. Niekas akmenim neužmėtys, jei išsiskirsi. Negali būti, kad tie treji metai užbraukė visą tavo gyvenimą.” Pagalvojau tikrai – juk tik treji metai! O toks jausmas tarsi būčiau visą pragarą perėjusi. Man buvo tik 25 – eri, o jaučiausi kaip gyvenimą nugyvenusi senutė. Man tas išsiblaivymas tikrai išėjo į naudą. Atvažiavo aplankyti tėvai, pasakiau, kad noriu skirtis, jie mane palaikė. Tėvas net pažadėjo pasikalbėti su Kostu “vyriškai”. Negalėjau patikėti – mano “mėmė” tėtis! Gal tikrai vyriškumas atgijo, o gal jautėsi kaltas, kad anksčiau manęs neapgynė. Viskas išsisprendė netikėtai lengvai. Gal tėčio pokalbis padėjo, o gal ir Kostui atsibodau – kam jam tokiam šaunuoliui-kaimo gražuoliui tokia prasigėrusi, stora neišsilavinusi žmona. Gal skyrybas palengvino ir tai, kad nesiekiau jo turto, šiaip ar taip viskas ant giminaičių buvo užrašyta.”
Jolanta paima pustuštį cigarečių pakelį. “Reikia mest, – sako. – Į degtinę nuo tada net pažiūrėt negaliu, purto. O va šitų neatsikratau…” Rengdamasi trumpai reziumuoja, kuo viskas baigėsi. Jolantos sūnų iš pradžių sutiko prižiūrėti tėvai. Ji susirado padavėjos darbą, išsinuomojo kambariuką sostinėje. Po pusmečio neakivaizdžiai atnaujino mestas studijas, neseniai jas baigė. Šiek tiek palypėjo ir karjeros laiptais – tapo tos kavinukės administratore. Dabar net svarsto apie savo versliuką, kai krizė ateis į pabaigą… Gal tik su vyrais ilgokai nepajėgė megzti jokių santykių:”Kokius keturis metus purtydavo vien tik nuo vyrų kvapo, bet dabar turiu draugą. Ir su sūnumi gerai sutaria. Matysim, kaip bus.” Sūnui dabar jau trylika metų. “Jo tėvas iš pradžių ketino kovoti dėl teisių į vaiką, bet paskui, matyt, svarbesnių reikalų atsirado. Dabar girdėjau kažkur Ispanijoj tautiečius reketuoja. Man nerūpi. Ir išvis, kai prisimenu viską, tai atrodo kaip blogas sapnas. Lyg ne man viskas būtų atsitikę. Užtat negaliu klausyti kai kita aiškina “reikia daryti taip, reikia daryti anaip”. Aš žinau, kaip būna. Iš šono žiūrint, atrodo išsigelbėjimas ranka pasiekiamas, o tu jautiesi lyg sėdėtum giliausio šulinio dugne, ne jokių šansų išsikabaroti”.
Jolanta
Daugiau istorijų Moterų informacijos centro projekte „Suknelių istorijos”
Tikimės jog šios istorijos paskatins jus kreiptis pagalbos ir netylėti jei matote smurtą aplink save.
Pranešk apie smurtą šeimoje – skambink 112.
Patyrei smurtą? Kreipkis į Specializuotos pagalbos centrą.
Su Jolanta susitinkam lauko kavinėje. Simpatiška maždaug 35 metų moteris nė trupučio nepanaši į tokią, prieš kurią kažkas galėtų smurtauti. Atrodo šiek tiek pavargusi bet sako, kad vasarą labai padaugėjo darbo – ji dirba kavinėje. “Nežinau, ar mano istorija jums tinka, – suabejoja ji. – Viskas buvo seniai ir kažkaip lyg pro rūką. Net nežinau, ar tai smurtas. Gal aš pati kalta, kad ėjau kaip avelė paskui skerdiką?”
“Žinau, visi pradeda nuo vaikystės. Ten ieško smurto šaknų ir panašiai, bet aš nieko blogo apie savo vaikystę pasakyti negaliu, – sako Jolanta išsitraukdama iš pakelio cigaretę. – Mano vaikystė buvo normali. Abu tėvai mokytojai. Tėvas niekada nėra prieš mamą pakėlęs rankos. Kur ten – jis išvis tylėdavo kaip pelė po šluota. Nesakau, kad buvo kvailas ar be charakterio. Gal greičiau išmintingas. Bet aš jo išmintimi nesižavėjau – man jis atrodė tik bailokas, “po padu” paspaustas žmogelis, geriausiu atveju vertas gailesčio, bet ne pagarbos. Įsivaizdavau, kad mano vyras bus visiškai kitoks – stiprus, pasitikintis savimi, įtakingas. Kokio norėjau, tokį ir gavau (Ironiškai nusišypso).
Žmonos auginimas
“Su Kostu susipažinau dar mokydamasi mokykloje. Jis buvo mūsų miestelio “vierchas”. Žinau, kuo vertėsi, bet nenoriu apie tai kalbėti, žodžiu, nelabai legalūs dalykėliai. Pinigų turėjo “kaip šieno”. Bet labiausiai mane traukė jo įtaka – vieni jo bijojo, kiti nekentė, treti žavėjosi, bet tikrai nebuvo nė vieno, kuris būtų galėjęs jį pakišti po padu. Nežinau kuo jam patikau aš – tyli pelytė: tokia su kasytėm, be makiažo, nepešiotais antakiais, net kojų tėvai depiliuotis neleido, kol nebaigsiu mokyklos. Vėliau Kostas yra pasakęs, kad išsirinko merginą “su didžiausiu kaspinu”. Jis pradėjo mane po truputį jaukintis. Tai būdavo, gėlytę pamatęs miestelyje įteikia, tai sulčių kavinėje pastato. Aš labai didžiavausi, kad toks vyras į mane atkreipė dėmesį. Pradėjo mane kviesti į pasimatymus, bet visada elgėsi su manimi kaip su kokia porcelianine lėle. Draugams sakydavo: “Žmoną auginuosi”. Aš vaikščiojau užrietusi nosį – niekas nedrįso prie manęs nei kabintis, nei replikų laidyti, galėjau nors vidurį nakties po miestelį vaikščioti. Visos draugės man pavydėjo. Tik tėvai, kai sužinojo apie Kostą, tiesiog pasiuto – sakė, kad tas banditas kojos į jų namus neįkels. Bet aš pasprukdavau, kažkaip sugebėdavau nuslėpti tuos susitikimus. Kodėl turėjau jų paisyti – mes draugavom jau puse metų, o jis per tą laiką net normaliai pabučiavęs manęs nebuvo! Girdėdavau gandų, kad jis turi visokių kekšių, bet jei pabandydavau jam apie tai užsiminti, Kostas iškart įsiusdavo: “Kokias nesąmones čia kalbi? Jos visos kartu sudėjus net tavo mažojo pirštelio nevertos!” Ir aš iškart nutildavau. Aš apskritai mažai kalbėdavau būdama su Kostu, daugiau klausydavausi jo. Jei bandydavau ką nors pasakyti ar pasiginčyti, jis tik pakedendavo man galvą ir nusijuokdavo: “Gudruole tu mano..”. Dabar, kai pagalvoju, jis man daug ko neleisdavo. Dėvėti trumpų sijonų, dažytis, jau nekalbu apie gėrimą ar rūkymą! Prisimenu, kai pirmą kartą kelios merginos iš jo kompanijos padarė man makiažą, jis taip pasiūto… Nutempė prie kriauklės ir liepė tuoj pat nusiplauti “visą tą šlykštynę”. Prisimenu, kad bandžiau pykti, bet jis greitai mane nuramino: “Negi tu nesupranti, kad patinki man tokia, kokia esi? Su kiekvienas savo strazdana ir spuogu…” Kuriai nebūtų malonu tai girdėti? Kažkaip tada nešovė į galvą, kad tai jau yra psichologinis smurtas. Nežinojau iš vis, kad toks būna. Atvirkščiai, atrodė rūpinasi,myli,gerbia.”
Laisvės gurkšnis
Baigusi mokyklą Jolanta įstojo į universitetą Vilniuje. “tai buvo kaip gaivaus oro gurkšnis, – sako šypsodamasi. – Studentų bendrabutis, studijos, vakaronės, turistiniai žygiai. Bet labiausiai mane šokiravo, gerąja prasme, santykiai su vaikinais. Nustebau, kad tie vaikinai nuoširdžiai domėjosi tuo, ką aš sakau, ką galvoju, jaučiu. Galėdavau su jais ginčytis ar net iš jų pasišaipyti, ir nieko. Jei taip būčiau bendravusi su Kostu jo draugų akivaizdoje, jis man niekada neatleistų tokios nepagarbos. Kai grįždavau į miestelį, Kostas pasitikdavo mane labai išsiilgęs, bet kažkoks lyg piktas, nekantrus. Iš pradžių pritarė man studijoms, o dabar, matyt, jautė, kad keičiuosi – pradėjo aiškinti, kad nereikia man tų mokslų, kad tinku jam ir tokia. Man ta jo aplinka darėsi vis svetimesnė, ir tos jų temos nuobodžios, ir net Kostas ne toks jau tobulas atrodė.
O lūžis įvyko tada, kai jis atvažiavo manęs aplankyti į Vilnių. Kaip dabar atsimenu, kokia gėda pasidarė, kai jis įėjo į mano kambarį – toks pasipūtęs, plikai nusiskutęs, tas jo kalbos tonas, tas žargonas. Išėjom į miestą, padavėjus vaiko, mojuoja tais savo pinigais, o aš tik galvoju, kad koks pažįstamas manęs su šituo “naujalietuviu” nepamatytų. Žiūrėjau ir negalėjau suprasti – ir kuo jis mane taip sužavėjo?”
“Sugadinta”
Tąsyk Jolanta namo grįžo pasiruošusi nutraukti santykius su Kostu. Kaip tik buvo jo gimtadienis. Nutarė negadinti šventės, o ryte prieš išvažiuodama padėti viskam tašką. Bet taškas išėjo ne visai toks, kokio tikėjosi. “Keista, bet šįkart jis visai man nedraudė gerti – priešingai, pats pylė. Tiek man ir tereikėjo. Rytą atsibudau jo lovoje. Visur kraujas. Supratau, kas nutiko. Pradėjau verkti. O jis sako: ”Neverk, mažule, aš vis tiek tave myliu..” Įsivaizduoji?? Atseit, aš jam tinku ir tokia, sugadinta…Matai koks geras! Dabar, kai pagalvoju, kraujas užverda. Juk jis mane išprievartavo, galima sakyti. Prigirdė iki sąmonės netekimo ir pasinaudojo. Bet tada aš net jaučiau jam lyg ir dėkingumą, kad jis manęs neišsižada.” Jolanta užsidega dar vieną cigaretę. Ilgai tyli. Sako, kad tas laikotarpis buvo nesibaigianti juoda duobė. “Nežinau kaip nusakyti tą jausmą – lyg prieš akis vėrėsi kažkoks kitas šviesus ir laimingas pasaulis ir per vieną naktį viskas šmakšt ir dingo.
Juk iš tikrųjų, kas čia tokio, kaip dabar pagalvoju. Galėjau spjauti į tą išprievartavimą ir toliau gyventi. Bet tada atrodė, kad viskas, kad tikrai esu kažkokia sutepta, kad jau turėsiu už jo tekėti. Ėjau ir žliumbiau. Taip, ir ištekėjau, galima sakyti žliumbdama.
Pamatytum mano vestuvių nuotraukas – atrodau kaip per laidotuves. Mečiau mokslus. Pagimdžiau sūnų. Nežinau kas ten man užėjo – gal pogimdyvinė depresija, gal šiaip apatija. Nieko nenorėjau. Be to vaikas augo labai sunkiai – amžinai neišsimiegojusi, užsidariusi tarp keturių sienų, neturėjau jokių draugų, o tėvai nelankė, nes negalėjo man atleisti, kad ištekėjau už to bandito. Vienintelė mano paguoda buvo maistas.. Vaikas užmiega – ir prie šaldytuvo. Per metus priaugau gal 30 kilogramų. Kartais netyčia pagaudavau, su kokiu pasišlykštėjimu Kostas žiūri į mane. Nieko nesakė, bet ir meilės nerodė. Lyg būčiau tuščia vietą. Aš ir pati sau šlykšti atrodžiau. Kaip kokia rupūžė..”
Vieną dieną Jolanta pajuto, kad maistas džiugina nepakankamai – pradėjo išgėrinėti. Iš pradžių taurelę kitą nuotaikai praskaidrinti, paskui per dieną išgerdavo ir butelį. “Mane dangstė mūsų namų tvarkytoja: išnešdavo tuščius butelius, nuvesdavo į lovą, pažiūrėdavo sūnų. Bet kartais Kostas vis tiek rasdavo mane girtą. Koliodavo, žemindavo, vadino alkoholike, stora karve.. Visko čia neišvardinsi. Esu gavusi ir per veidą, ir spyręs yra ne kartą – bandė mane auklėti. Buvo atėmęs pinigus, bet tada aš pradėjau eiti per miestelį ir skolintis. Kad nedaryčiau gėdos, pinigus grąžino.”
Laimingi smūgiai
Tai tęsėsi maždaug trejus metus. Iki vieno lemtingo vakaro. “Atsimenu, atsibundu vakare ant sofutės, tamsu, galva plyšta ir tyla. Pirma mintis: “Kur vaikas?” apibėgau visus namus, apžiūrėjau baseinėlį kieme, niekur nėra. Toks siaubas apėmė. Pagalvojau, kad kokia nors gauja Kostui keršija ir pagrobė. Jis buvo daug grasinimų sulaukęs. Kaip tik parėjo Kostas. Puoliau prie jo apsipylusi ašarom, o jis vietoj to, kad ieškotų vaiko, šoko ant manęs su kumščiais. Galvojau, užmuš. Toks keistas jausmas: spardo jis mane, o aš noriu, kad dar labiau skaudėtų, nes ta mintis, kad mano vaikui kažkas atsitiko, buvo baisesnė už bet kokį fizinį skausmą. Jaučiausi verta kiekvieno smūgio ir dar daugiau. Gal būtų ir užmušęs, bet pasigirdo telefonas. Skambino namų tvarkytoja – pasirodo, sūnus pas ją. Negalėdama manęs girtos pažadinti išsivežė sūnų pas save. Bandė skambinti, bet niekas nekėlė ragelio.
Po šio incidento Jolantą paguldė į ligoninę. Kaip sakė Kostas “tegul aplopo, o kartu ir išsiblaivysi”. Jolanta išsiblaivė. Visomis prasmėmis. “Šalia gulėjo maždaug 35 metų moteris sulaužyta koja. Išklausė mano istoriją ir pašiurpo. Sako, tau gi čia ne viduramžiai. Niekas akmenim neužmėtys, jei išsiskirsi. Negali būti, kad tie treji metai užbraukė visą tavo gyvenimą.” Pagalvojau tikrai – juk tik treji metai! O toks jausmas tarsi būčiau visą pragarą perėjusi. Man buvo tik 25 – eri, o jaučiausi kaip gyvenimą nugyvenusi senutė. Man tas išsiblaivymas tikrai išėjo į naudą. Atvažiavo aplankyti tėvai, pasakiau, kad noriu skirtis, jie mane palaikė. Tėvas net pažadėjo pasikalbėti su Kostu “vyriškai”. Negalėjau patikėti – mano “mėmė” tėtis! Gal tikrai vyriškumas atgijo, o gal jautėsi kaltas, kad anksčiau manęs neapgynė. Viskas išsisprendė netikėtai lengvai. Gal tėčio pokalbis padėjo, o gal ir Kostui atsibodau – kam jam tokiam šaunuoliui-kaimo gražuoliui tokia prasigėrusi, stora neišsilavinusi žmona. Gal skyrybas palengvino ir tai, kad nesiekiau jo turto, šiaip ar taip viskas ant giminaičių buvo užrašyta.”
Jolanta paima pustuštį cigarečių pakelį. “Reikia mest, – sako. – Į degtinę nuo tada net pažiūrėt negaliu, purto. O va šitų neatsikratau…” Rengdamasi trumpai reziumuoja, kuo viskas baigėsi. Jolantos sūnų iš pradžių sutiko prižiūrėti tėvai. Ji susirado padavėjos darbą, išsinuomojo kambariuką sostinėje. Po pusmečio neakivaizdžiai atnaujino mestas studijas, neseniai jas baigė. Šiek tiek palypėjo ir karjeros laiptais – tapo tos kavinukės administratore. Dabar net svarsto apie savo versliuką, kai krizė ateis į pabaigą… Gal tik su vyrais ilgokai nepajėgė megzti jokių santykių:”Kokius keturis metus purtydavo vien tik nuo vyrų kvapo, bet dabar turiu draugą. Ir su sūnumi gerai sutaria. Matysim, kaip bus.” Sūnui dabar jau trylika metų. “Jo tėvas iš pradžių ketino kovoti dėl teisių į vaiką, bet paskui, matyt, svarbesnių reikalų atsirado. Dabar girdėjau kažkur Ispanijoj tautiečius reketuoja. Man nerūpi. Ir išvis, kai prisimenu viską, tai atrodo kaip blogas sapnas. Lyg ne man viskas būtų atsitikę. Užtat negaliu klausyti kai kita aiškina “reikia daryti taip, reikia daryti anaip”. Aš žinau, kaip būna. Iš šono žiūrint, atrodo išsigelbėjimas ranka pasiekiamas, o tu jautiesi lyg sėdėtum giliausio šulinio dugne, ne jokių šansų išsikabaroti”.
Jolanta
Daugiau istorijų Moterų informacijos centro projekte „Suknelių istorijos”
Tikimės, jog šios istorijos paskatins jus kreiptis pagalbos ir netylėti, jei matote smurtą aplink save.
Pranešk apie smurtą šeimoje – skambink 112.
Patyrei smurtą? Kreipkis į Specializuotos pagalbos centrą.
