Kviečiame mokytojus ir edukatorius naudotis platforma „Nepatogaus kino klasė“. Tai nemokama platforma, skirta formaliam bei neformaliam ugdymui. Čia pristatomi filmai, padedantys kalbėti svarbiomis, tačiau ne visada patogiomis socialinėmis temomis.
Edukacinėje platformoje užsiregistravusiems vartotojams suteikiama galimybė naudotis vystoma dokumentinių filmų ir metodinių priemonių baze. Filmų žiūrėjimas galimas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl filmų licencijų ribotumo. Kiekvieną filmą lydi specialiai jam ekspertų parengta metodika, kurią patogu parsisiųsti. Metodikoje galima rasti teorinę informaciją apie filme nagrinėjamą temą bei užsiėmimą palengvinančius neformaliu ugdymu paremtus metodus.
Dokumentika – išskirtinis kino žanras, kviečiantis pažinti mus supantį pasaulį per asmenines neišgalvotas istorijas, ugdantis mumyse empatiją, kritinį mąstymą, žingeidumą, skatinantis tapti aktyviais, pokyčius įtakojančiais visuomenės nariais.
„Nepatogaus kino klasės“ platformoje rasite dokumentinių filmų, kuriuose vaikams ir jaunuoliams suprantamu būdu nagrinėjamos lyčių stereotipų, rolių, smurto lyties pagrindu temos. Tai – neįkainojama pagalba kiekvienam mokytojui ir edukatoriui. Platforma gali naudotis visi registruoti vartotojai. Dalis filmų pateikiami su metodologijomis darbui klasėje (metodologijos ieškoti prie filmų platformoje).
„Mažoji mis“
Besiruošdamos eiti podiumu ketverių-penkerių metų grožio konkurso „Mažoji Mis Brazilija“ dalyvės ne iki galo supranta, kam joms reikia įmantrių šukuosenų ir makiažo, kodėl jas vežioja limuzinu.
Tarp spindesio ir žavesio, filmo kūrėjai rodo tikras ir nesumeluotas 3 – 5 metų mergaičių varžybas dėl karūnos. Filmas, kuris mums pateikiamas iš 4 metų amžiaus vaiko perspektyvos, suteikia unikalią galimybę prisiliesti prie mažo vaiko patirties ir atsiradusio pasipriešinimo pasauliui, kuriame vyrauja suaugusiųjų normos, norai ir taisyklės. Filme nagrinėjama plona riba tarp suaugusių ir vaikų pasaulių, lyčių rolių, tarp to, ką dar galime laikyti vaikiškais žaidimais, o ką – suaugusių gyvenimo peripetijomis. Parodomas pasaulis, kuriame ne visuomet leidžiama būti savimi, ne visuomet leidžiama jaustis, kaip tu nori, galų gale – ne visuomet leidžiama būti vaiku.
„Aš nesu panaši į Barbę, – sako viena iš konkurso dalyvių. – Barbės tyli, o aš ne.“
„Rajono panos“
Gemma gimė mamai, kuri buvo priklausoma nuo narkotikų, ir tėvui, kuris filme net nerodomas. Gemmos gimimas sutapo su vietinio metalurgijos fabriko uždarymu –- jos ateitis buvo pavogta.
Ir dabar daugiausia, ko Gemma ir dauguma kitų darbo klasės vaikų Škotijos Motherwell mieste gali tikėtis – būti arba uždarytiems kalėjime, arba pastoti. Gyvenimas Gemmai ir jos bendraamžiams gyvenimas toks pat sunkus ir nieko nežadantis, kaip ir betoniniai namai, kuriuose jie gyvena. Ši ypatinga dokumentika rodo blankias detales – taip, kaip yra. Jos neretai nepakenčiamai tamsios, supriešina kartais prašvintantį lyrinį grožį ir net humorą.
„#Patyčiųistorija“
Patyčios yra šokiruojančiai dažnas reiškinys, prasidedantis mokyklos kieme ir kaip virusas plintantis socialinėse medijose. Filme klausomės retai girdimo patyčias patiriančios paauglės balso. Trylikametė Rosalie pasakoja apie nuolatines psichologines kančias, kurios persikelia ir į anksčiau šventove buvusį jos kambarį. Šnekėdama apie savo patirtį ir internete dalindamasi istorijomis su kitais patyčias patyrusiais paaugliais, Rosalie pamažu atgauna pasitikėjimą savimi. Filmo pagrindinė veikėja mergina, patyrusi patyčias mokykloje, internete ieškanti ir randanti panašių patirčių turinčių bendraamžių.
„Normalumas“
Filmas „Normalumas“ sudėliotas iš atskirų Italijos gyventojų kasdienybę atspindinčių epizodų, kurie vienaip ar kitaip parodo, kaip visuomenėje kuriamas, pastiprinimas ar išreiškiamas vyriškumas ar/ir moteriškumas. Lytiškumo tema mūsų gyvenimus persmelkia nuo pirmųjų vaiko užsimezgimo akimirkų iki brandos ir gilios senatvės. Filmą sudarantys trumpi epizodai yra tipinės iliustracijos to, kaip, atrodytų, savaime suprantami lyties vaidmenys veikia mūsų pasirinkimus su kuo žaisti, kaip atrodyti, kaip elgtis. Tačiau kur yra lyčių normos ribos ir kas atsitinka, kai jos peržengiamos, praplečiamos ar tiesiog ignoruojamos? Nors atsakymas lieka už kadro, bet pats filmas siūlo mintį, kad praplėtus siauras lytiškumo ribas pasaulis nesugriūna.
„Seksas be sutikimo“
Lytinis aktas įvyko be jų sutikimo ir aiškiai išreikšto noro. Tai turėjo ilgalaikių psichologinių pasekmių jų gyvenime. Prancūzų režisierė Delphine Dhilly savo filme imasi nagrinėti šią vis dar dažnai nutylimą ir nepatogią sekso be sutikimo temą, tarytum klausdama: kada, jei ne dabar?
„Grožis“
Ne visada lengva atrasti savo vietą pasaulyje ir būti tuo, kuo norėtum būti. Dokumentiniame filme vidiniais išgyvenimais besidalinantys penki vaikai nusprendė būti tuo, kuo yra, ir nesilaikyti jiems netinkančių tradicinių „vyro“ ir „moters“ lyčių apibrėžimų bei visuomenės primestos tapatybės. Iš anksto numatytų rolių pasaulyje savito lyties supratimo išreiškimas gali tapti tikru išbandymu, kartais netgi baisiu.
Beauty (Excerpt #3) from NFB/marketing on Vimeo.
„Sekso kaina“
Dokumentinis filmas, kuriame kalbama apie moteris, parduotas į sekso vergiją. Nors filme nėra tiesiogiai minima Lietuva, tačiau svarbu suprasti, kad beveik visos priežastys, atskleidžiamos filme, tinka ir Lietuvai. Nepaisant to, kad šiandien Lietuva atrodo gerokai ekonomiškai stipresnė šalis, jau daugiau nei 10 metų priklausanti ES, bet moterų išnaudojimas prostitucijoje nesiskiria nuo filme rodomų šalių. Filmo autorė pateikia 4 moterų gyvenimo istorijas, kurios pateko į prekeivių žmonėmis pinkles, iš jų išsivadavo ir gyvena toliau. Ne tik gyvena, bet papasakodamos savo labai skaudžius išgyvenimus parodo tiesą, suteikia galimybę kitoms moterims nepakliūti į šias pinkles.
„Glamonės“
Filmas parodo, kaip atrodo lytiškumo ugdymo pamokos penkiose Olandijos mokyklose. Filmo kūrėjai (-os) didžiausią dėmesį kreipia į paauglių reakcijas, kurios apima ir kikenimą, ir įvairius juokus, tačiau ir susidomėjimą bei įsiklausymą, kai temas mokytojai pristato linksmai ir be išgalvotų faktų. Mokytojai kalba apie kūno anatomiją, paaugliai turi galimybę užmauti prezervatyvą ant netikrų varpų ir dalinasi skysčiais plastikiniuose puodeliuose, taip imituodami lytiškai plintančias ligas. Vaizdą perkėlus į individualius pokalbius su mokiniais, šių yra klausiama „Ar ruošiasi tam?“, „Ar vaikinai supranta, jeigu mergina nenori to daryti?“ ir „Ką jie mano apie pornografiją?“. Jie taip pat kalba apie sekstingą ir keršto pornografiją. Daugelis dar nėra pradėję lytinių santykių, tačiau, be abejonės, tai yra matę internete. Dažnai vienu metu jie būna atviri, kartais stebėtinai ir nuginkluojančiai naivūs, tačiau ir sąmoningai teisingi.
Daugiau apie dokumentinių filmų pasitelkimą edukacijai žmogaus teisių temomis rasite gairėse Combating Gender Based Violence Through Documentary Films and Discussions at the “Inconvenient Films” Festival.
